Tai vis tik – kas yra ta Mandala?

Buvau girdėjusi, kad Mandala – tai „veidrodis“, kad mes kiekvienas esam tam tikra prasme Mandala… Rimtai?.. Tas teiginys man keldavo keistą ironiją ir lengvą šypseną „pro ūsą“ :)

Niekad į tai nežiūrėjau rimtai ir tik prieš keletą metų visai netyčia jos mane magiškai patraukė.

Tuomet internete ieškojau trafaretų, kuriuos galėčiau panaudoti užrašų knygų dekorui, ir būtent tada akis užkliuvo už mandalos trafareto kaip gražaus rašto, kurį, buvau tikra, panaudosiu dekore.

Nuo to ir prasidėjo mano meilė mandalai…

Pasikartojantys ir tobulai vienodi raštai, nugulantys lengvai ant dekoruojamo paviršiaus, man jautėsi kaip masažas išvargusiems mano smegenims…

Gražu, ramina, duoda tobulumo ir ramybės jausmą, norisi tai kartoti vėl ir vėl…

Labai greit aplinkoj pradėjau pastebėti vis daugiau ir daugiau mandalų – juk esi ne kartą girdėjęs, kad kur dėmesys, ten ir energija; į ką fokusuosies, to daugiau ir atsiras.

Penkis metus visai netoliese gyvenusi Liuba kaip tyčia kvietė kartu pasimokinti jas piešti ir neabejodama ėmiau jai ir parašiau. Taip gimė ne tik pirmoji mano Mandala, visai dar paprasta ir visiškai nesuprasta :), bet ir jau ne vienerius metus trunkanti mūsų graži draugystė.

Mano pirmoji Mandala liko tarsi neužbaigta. Mat tam tikroje mandalos erdvėje liko tuščias ratas – aš niekaip neradau spalvos, kuri ten tiktų, tad taip ir palikau – be nieko.

Antroji Mandala jau buvo rimtesnis kūrinys. Mūsų mokytoja Aurelija mums įkalė, kad piešiant leistume sau viską: „Mano mandala ir piešiu ją taip, kaip noriu“.

Dailės terapija – labai stipru. Tai būdas, kuris švelniai, bet labai taikliai parodys Tau vidinę Tavo problemą.

Tą kartą taip nutiko ir man. Braižiau, piešiau ir spalvinau gan greitai ir lengvai asmeninę mandalą, tačiau labai nepatogiai pasijaučiau, kai tam tikra erdvė ir vėl liko „švari“, tarytum aš nežinau, kokia ten spalva tiktų, ir aš vėl turėjau tą erdvę palikti „tuščią“…

Kadangi savas mandalas turėjome sukelti į kurso grupę, man kilo panika, kad maniškė mandala bus „kitokia“, kad ji nebus kaip visų, kad nebus užpildyta ir užbaigta, primarginta formų ir ornamentų taip, kaip paprastai mes įpratę matyti. Ir protas ieškojo sprendimų, kaip tai užmaskuot – bandžiau paimti bet kokią spalvą ir užspalvinti – žinokit, NEINA!!! Neina, nors tu ką!!! Ir vėl sukilo įtampa – tai kaip čia bus? Kaip nepatogu dėl to, kad pas mane bus kitaip, nei įprasta matyti – mandala su tuščia erdve, tarytum nebaigta… Neslėpsiu – buvo „reikalų“, kol susitariau su savimi, ir tik prisiminusi padrąsinančią mantrą „Mano mandala ir aš piešiu ją taip, kaip noriu“, palikau ją taip, kaip ji man „atėjo“, ir su nerimu laukiau kitos mandalų kurso dienos.

Ir mano „siaubui“ taip ir nutiko :) – visam būry mandalų maniškė buvo išskirtinė ir kitokia, ir tai matydama jaučiau, kaip man baisiai nepatogu…

Dabar jau, po keletos metų, tai suprantu ir priimu, kad aš ir esu kitokia.

Ir visada tai žinojau, bet buvo baisiai nedrąsu ir nesaugu šitą tiesą apie save priimti, nes pasąmonėj dažnai tai reiškia, kad, jei esi kitoks, vadinasi, Tu nepritapsi prie būrio, būsi atskirtas ir tarsi pasmerktas numirti… Būti kitokiu nei didesnė masė – tai tarsi būti albinosu: pasąmonėj tai nėra saugu ir galbūt tai net grėsmė gyvybei…

Taip tuomet mano asmeninė mandala tarytum demaskavo mane… Ir, laimei, tai nutiko saugioje man ir mums aplinkoje, kur protas ir pasąmonė gavo žinutę: viskas gerai, Tu esi saugi tokia, kokia esi, ir visada rasis būrelis žmonių, kurie priims Tave būtent tokią…

Tai štai taip mandala mums atspindi mus ir niekur nuo to nepabėgsi. Pieši tik tai, kas tau tuo momentu ateina, o iš tikrųjų tai padedi savo nuogą sielą tam lape… Padedi sau ir prieš save, gražiu būdu ir be jokio melo.

O apie kokią tiesą kalbėjo mano švarios erdvės pirmosiose piestose mandalose, papasakosiu Tau gyvai, per sesijas ar kūrybines dirbtuves :)